Ilgus šimtmečius žmonės svajojo apie lygybę ir brolybę, apie draugiškus santykius. Poreikis bendrauti, kolektyviai veikti kyla iš žmogaus visuomeninės prigimties, kuri susiformavo ilgoje visuomenės raidoje. Draugystė – didelė vertybė žmonių gyvenime. Dar senovės Graikijos mąstytojas Aristotėlis teige, kad “Draugystė – pati būtiniausia gyvenime, nes niekas nepanorės gyventi be draugų, netgi tuo met, jeigu turėtų visas kitas gėrybes”. Kai kas sako – sudėtinga tema; kvepia sentimentais ir paverkšlenimais. Kai kas mano, kad tai ieškojimas šimtų pavyzdžių ir knaisiojimasis po draugystės pavyzdžius. Sudėtinga, bet vis dėl to gana įdomi tema.
Įdomu kaip buvo vaikystėje? Ar esate kada nors sušukę: “ Noriu draugo visam gyvenimui!”? Turbūt tada dar nesupratome, kas yra draugystė, ką reiškia gyvenime tikras draugas. Gal ir dabar neviską suvokiame, ne visada tiksliai, išsamiai galime apibūdinti.
Tikri, geri draugai ir artima draugystė visada buvo aukštai vertinami, daug dainų sukurta apie draugystę ir daug knygų apie tai parašyta. Dažnai ir apie žmogaus asmenybę sprendžiame iš to, ar jis turi artimų draugų, sugeba užmegzti šiltą ryšį. Antra vertus, liaudies išmintis byloja: “Pasakyk, kas tavo draugas – pasakysiu, kas tu”, tai yra, draugus neretai renkamės panašius į save ar tokius, kurių elgesys primena mums kažką artima ir pažįstama, taigi draugai lyg veidrodis atspindi mūsų pačių savybes ar mūsų gyvenimo patirtį.
Kaip tampama draugais:
Vaikystėje draugų įgyti labai lengva, užtenka pažaisti toje pačioje smėlio dėžėje ar to, kad draugauja mamos (ar tėčiai). Augdami vaikai eina į mokyklą, lanko būrelius, susipažįsta su vaikais iš to paties namo ar kiemo, taigi draugų ratas nuolat plečiasi. Paauglystės laikotarpiu draugai “persijojami”: dažnai kuriami draugų, kuriuos sieja koks nors interesas ar veikla, bendra pasaulėžiūra, ratai, paliekami tie, kurie labiau skiriasi, yra kitokie. Paaugliams draugai tampa gyvybiškai svarbūs: jų nuomonė yra viršesnė, nei tėvų, į draugus lygiuojamasi, su jais norima susitapatinti. Studijų metais draugų susirandama tarp bendramokslių, baigus mokslus – darbovietėse ar užsiimant kokia nors bendra veikla, pavyzdžiui, mamos susipažįsta augindamos vaikus.
Panašu, kad laikui bėgant naujų draugų susirasti vis sunkiau, nes siaurėja kontaktų ratas (juk biure su keletu bendradarbių dirbantis vidutinio amžiaus vyriškis kur kas sunkiau gali užmegzti naujų ryšių, nei dvidešimtmetis studentas, kurio kurse mokosi pusantro šimto bendraamžių), o senos draugystės dažnai neišlaiko išbandymų. Nepamirškite, kad mes visi keičiamės: buvę geri suolo draugai gali studijuoti visiškai nepanašius dalykus, pavyzdžiui, meno istoriją ir verslo vadybą, atsiranda kitokie interesai, pradeda dominti skirtingos veiklos. Iš kitos pusės, augant ir bręstant keičiasi ir mūsų asmenybės: tai, kas vaikystėje buvo tik žavūs arba neitin žavūs, tačiau ne per daug ryškūs charakterio bruožai, ilgainiui tampa charakterio tipu ir bendravimo stiliumi, todėl darosi sunku bendrauti su buvusiu geru draugu, o artimesni tampa nauji pažįstami.
